N. A. J.
Degančios žolės kvapas
***
degančios žolės kvapas aitrus metai skaičiuoja žmonių žingsnius metai piešia raukšles veide netikros rožės žydi lange prakaitas teka riebia žeme lapai supuvo – šaknys dar ne žemė pavargo metais alsuot lopas širdies pavargo dejuot |
***
Kryžiai mediniai ir metaliniai stypso liūdnai apsilupę ant kalno – kauburius smėlio apžėlusius saugo. Miestas - bedugnėj miestas – toli, Tu, žmogau, ten gyveni,- spoksai pro langus, debesis gaudai, būtį beprasmę bejėgiškai tramdai – delnai tėvų plūsta krauju, darbai merdi skuboj dienų, Dieve, duok Žemei vaikų, dieve, nesiųsk, dulkių mirčių – Ne, Negirdi, Tu gyvųjų Maldų – miestas kryžių pieštas krauju. |
JULIJAI
Mažas mano vaikelis paklausė: - Iš kur aš esu? - Iš spindulėlio šviesaus ryto, iš rasos lašelio ant žalios žolės stiebo, iš lengvo švaraus debesėlio, iš traukos – iš meilės... Mažas mano vaikelis paklausė: - Kodėl aš esu? - Todėl, kad žemė lengvai alsuoja, todėl, kad dangus šypsosi, todėl, kad boružė skrenda nuo delno... Mažas mano vaikelis paklausė: - Kam aš esu? Tylėjau. Ilgai tylėjau ir sušnabždėjau: - Kad dainuotum žemei, kad šoktum dangui, kad išaugtum kvapnia gėlele, kad keliautum po platų pasaulį iki paskutinės dainos, paskutinio šokio, kad numirtum ir didelėm žydroma kim amžinai žvelgtum aukštybėn... |
***
senas taurus laikrodis tiksi pražilusiomvalandom– kartoja akimirkas, žmones, medžius, juodas varnas – jis stebi, jis nustėrsta, dūžiu skelbdamas būtį, apkrėstą žmonių tuštybėm, jį pažadina atgailaujančios ašaros kritimas – senas taurus laikrodis tiksi... |
***
mirusi senelė mano akyse lūpose, visame kūne – mano balse,minčių chaose, mano prakeiktame likime – seniai seniai, ilgai ilgai pasakodavai, gerojimano, apie žmones,man nepažįstamus, apie dangų, žolę, kurių nemačiau, apie namus, kuriuose nebuvau ir nebūsiu... supratau, pagaliau supratau, kad pasakodama apie save, skelbeimano lemtį... - - - regiu naktimis, kokios beviltiškai liūdnos buvo tavo akys... |
LAIŠKAS TAVO ŠIRDŽIAI
Visatos gyvastie, auk ir tvirtėk išmanomeilės laukiau, ilgai laukiau ir gimiau daina – mano šauksmas tu – mano šauksmas vis tiek išeini... kodėl šviesu? todėl, kad klausi, ar esu sakau: esu nėra viršūnių – yra tik tavo žvilgsnis – virtau puta |
***
sakau tau – nežinau iš kur aš atėjau ir kur išeisiu turiu platybes triukšmo iš kurio nurištas jausmo spindintis foliantas turiu dar tavo atvaizdo plazdenantį šešėlį lyg tobulos šviesosmiražą – akies erdvėj vis žybsintį ir duriantį signalą sakau tau – tu esi ir būsi dienos pabartas ar paguostas bet kur yra ramybės uostas... ties akmeniu – ties horizontu – |
NEPASTOVUMAS
pro žodžio plyšį pro esamą darganą iš tolumos į tolumas srūvantį be krantų raudona jausmo srovė nudegina numarina pažadina išnyksta supurto – sudie – – – |
***
Atrodė, daugel kartų girdėjau rudenio alsavimą: ir medžių, lapais verkiančių dejavimą, ir paskutinį paukščio sušukimą, kai jis, sparnus praskleidęs, bėgo nuo rudens toks įkyrus, ištiškęs balomis, lietaus besikartojantis barimas ir žingsnių tolstančių gaudimas Atrodė, daugel kartų jaučiau artėjantį ir vėl nutolstantį, tave, vis skubantį gyventi rudeniu, deja tu muzika kasdieną tekliedėjai, o mane liūdnu žvilgsniu kerėjai nejučia koks neramus dangus rudens pasaulis sukasi ir vėl šalia nauja lengvai sužeidžiama aistra... |
***
Neliesk tylos! Apgaulės ratą sukūręs, neliesk tylos, ji turi užgniaužti šauksmąmanyje, o leiski širdžiai likti nebyle, net atsitrenkus į prisiminimų sieną ir nenorėki ašarų – jau jų nėramany – nėra nei rankų paslaptingo šlamesio, raminančio tyliųjų lūpų žavesio – tyla vien. Skausmas. Neviltis. Neliesk jų, neatimk! Man visa tai brangu, nes tavo atvaizdą giliai, kur skauda, saugo vis dejuojanti ir deganti širdis. |
***
Kai tu šalia, aš nebijau pažvelgti į žvaigždes o giedrą giedrą naktį Kai tu šalia, aš vėlmatau tamsioj nakty medžius ateinančia diena apgaubtus Kai tu šalia, tikrai žinau, kadmedžio lapas žalias ir žolė pavasarį sodri Kai tu šalia, žinau, vėl naują pasaką man tu seki seki Kai tu šalia, aš nurimstu – grimztu tavųjų lūpų ilgesy Kai tu šalia, galiu ištart: tumano amžinas pavasaris esi! |
***
Žeme, tave atgaivina lietus. Tu geri jį godžiai ir ramiai užmiegi, užsiklojus naktim. Žmogau, tavo žvilgsnis žvarbus. Na tai kas, kad lyja lietus ir žemė atkakliai gimdomus... Žmogau, dangus ir žemė – neesmė, tik rankos sujungia trmpammus – žodžiai išskiria ir juokiasi pašėlusiai dangus, o žemė tyliai iš nustebimo švilpčioja |
IŠDIDUMAS
moterie tu saugai gyvybės paslaptį sustigusią kūno formoje patys įnirtingiausi ieškotojai nerimsta – skverbiasi vis gilyn ir gilyn – tai, ką jie suranda – miražas apgaulė... išdidžiai saugai savo paslaptį iki paskutinio atodūsio iki nebūties riksmas tavo lūpose – amžinybei |
***
Neverk, širdie, išgirdusi beprasmį žodį. Nekrūpčioki, suvokusi, kad šiandien tu viena. Mirtis gyvenimu užkloja ir džiaugiasi tamsiąja sutema... Žinau, anksčiau, o gal vėliau tu sprogsi, kentėjimuos patvinusi krauju, nes nusigręši nuo paguodos žodžių, laiku neištartų. Neverk, širdie, ir nuolankiai priimki tu viską, ką paklos lemtis, tik kerštas netikėjimą pagimdo, o tu tauri ir jo nesupranti. Neverk, širdie, kai mylimas išeis, paglemžęs tiesą – kas gražu ir miela. Negailestingai tu savęs paklausk – ar viską praradai, ar tiktai gėlą... |
***
Neguoskmanęs. Vis tiek vienatvė vėju siaus. Ramiasmintis lyg plaukus ištaršys, net vaikas atminties – blyškus šešėlis nebeužjaus ir rytmečio šviesa pavirs. Daiktai vėl savo kontūrus įgaus – jų paslaptis tylioji nebegaubs. Nutrynus šypsenas nuomūs veidų, Vienatvė vėju siausti nepaliaus – Tu nebeguosk dabarmanęs. |
***
vėriau popierinių skiaučių juostą joje mudviejų akimirkos skausmingai tikros nuplasnojusios baltais balandžiais... x x x esu ištirpusi erdvėj... |
***
Sunkios rankos atminty – trykšta ašarom vienatvė sublizgėjo išdavystė veidrodžio giliam dugne – neša laivo baltos burės lemtį – ji akla, kurčia |
***
Rytmetį sapnus nubraukus nuo akių atsimerkiu ir regiu pilką namą pamuštu langu debesį prapliupusį švinu ne nebrauksiu nuo akių sapnų rytmetį pavirsiu akmeniu. |
***
Nežinau, kas sugalvojo kalendorių nežinau, kodėl amžiui tegali būti šimtasmetų nežinau, kas sugalvojo žmogų, nežinau, kodėl jis privalo numirti. Vos keli liūdni klausimai, kiekvienas turi vienintelį atsakymą. Kur jo ieškoti? |
***
mano plaukuose – protėvių balsas šaukia kad gyvenčiau gyvenčiau oranžine viltimi tokia saulė - oranžinė švietė jiems prieš daugelį daugelįmetų koks raminantis protėvių balsas – liūliuoja ir pasakoja sapnus dar niekada neregėtus Sapnai – protėvių tėvų tokie spalvoti tokie skaidrūs nebėra namų – pasiklydo žmogus triukšme, sugalvotoj tvarkoj pasiklydo bet mano plaukuose gyvena dar gyvena oranžiniai skaidrūs balsai |
***
praradimams kurių pradžia ir pabaiga – akimirkoj pagroja žmogiška būtis apkurtinantį Listo gedulingą maršą – chaosas rauda ir palieka kažkur – danguj ar žemėj – platų randą klausyk, žmogau, kaip sieloj rauda spalvoj garse gyvybės rankoj... |
NUOLANKUMAS
vieną dieną akimirksniu išgirsti svaiginantį ošimą užuodi svaiginančius kvapus užburta lieti svaiginančią šilumą štai taip jo akis pririša tave garso – kvapo – šilumos grandine prie dienos prie akimirksnio |
***
Vakarėja... Pavasario dvelksmas gniaužia kvapą – kirba jausmai. Ant aukuro kloju naują dieną – ir jos atšvaitai virpa, sklaidos aukštybėj troškimų keistų vėl susmilko diena... vėl gūdu, neramu... |
***
Ašarom – rasa verkia kiekvieną rytą žemė ir dejuoja, ražosi o sąnariais jos – vieškeliais keliais – darda ratai įvairiausio dydžio nenusakyti žodžiais gyvybės pradžios ir Tavęs – tokią įkvėpiančią ir iškvėpiančią – gyvą jaučiu kiekviena mirtingo kūno dalele jaučiu Tave kiekvieną ašarotą rytą |
***
Yra žmonijos genetinis kodas, sukūrė jį Visatos jėgos kiekviena karta – Žmogus su galva kaklu rankom kojom pilvu krūtine ir mitais nemažiau svarbiais reikalingais kūno organais dalelėmis |
***
Kai laiko vėjas pelenus žarstys tos praeities vaizdų vis dilgsinčių gyvoj minty – kai veidrodžio gelmėjmatysiu ir skaičiuosiu raukšlių kelius veide, tada prakeiksiu apvaizdą irmelsiuos jai tamsioj ir tylinčioj nakty ištarsiu garsiai Tavo vardą ir mirsiu skausmo siautuly sapnai – erdvė nepamatuota... |
***
liūdesys pasibeldė bokšto laikrodžio dūžiu suvirpėjo būtis ir ant grindinio dužo sena paslaptis liūdesys įsisupo vėjo gūsiu stipriu draskė darkė užmerkė ašarotas akis štai – nauja paslaptis liūdesys pabučiavo liūdesys užliūliavo paslaptis iškeliavo toli, kur naktis – liūdesys liūdesys |
***
saloje gyveno dvi vienišos pasiklydusios sielos jos žvarbo nuo ūkanų ir nuo lietaus – juk žiema, o sala – be namų, be tiltų... sniegas vis tirpsta – bus diena, bus diena, kai sniegas užklos ir sušildys dvi vienišas pasisveikinusias sielas jos sapnuos geltoną prinokusį mėnulį |
***
muzika verkia naktis man atiduok akis supasi neviltis muzika mirė naktis supasi medy širdis... *** skridau ne dangumi – žeme, tvirtai su ja sukibdama nė paukščio sparno neturiu, o juk skrendu skrendu – juokinga, tavo šypsena suspindo rytmečio šalna gaivia rasa iškrisdama sutirpo tavo netiesa seniai ir jos nebejaučiu vėl praeitį dainoj girdžiu... |
***
aš žinau, tu toli, bet vis klausiu tavęs ar gali šioj bežadėj tyloj skelti antausį bjauriai dvokiančiammelui? *** kiekmaža šiandien beturiu stiprybės pykčiui ir švelnumui o tavo akys – be ribų ištiško ant veidų ir rūbų lietaus kiekvieno lašelyčio meldžiau pabelst į tavo langą pageltusio žolės prašiau išsaugot tavo pėdos ženklą *** Kol gyvenu šioj žemėj, o ne kažkur kitur, ne kitame pasaulyje, kurio net vardo nežinau, kol gyvenu šioj žemėj kiek kartų išsiskirsiu su savim? |
***
O buvo ilgesys. Klajojo vienišomir apleistommiestelio gatvėm, Siūbavo nuogomedžio šakose, Sėdėjo kamine – sušilt bent kiek norėjo. O, ilgesiui juk reikia šilumos?... Gyveno vienišas žmogus, Klajojo liūdinčiomir nesibaigiančiom miestelio gatvėm, Jis dairėsi, kažko ieškojo – Nerimastingai žvelgė įmedžius ir į numirusius lapus. Gal ilgesys, sušilęs kamine, Vėl pasiūbavęsmedžio šakose, Surado žmogų Ir atidavė save? Nes kitą vakarą jie buvo jau drauge: žmogus ir ilgesys, Omiesto gatvės plyšo: buvo pilnos Ir ilgesio, ir žingsnių... |
***
Šviesoj paskendau jūroj paskendau ir tavo delnuose kurie šilti ir švelnūs šviesos aš laukiau jūros – pasiilgau o tavo delnus sapnavau išaugomšypsenoj subrendomtyloje ir subyrėjomilgesy kas tu esi? |
***
Vėl prabilo diena ir sujudo akmenys ir pravirko kelias – – – paglemžiau iš ryto liūdesį ir atnešiau tau – džiaukis, tu turi spalvotąmedžio lapą – o jeigu tau reikia nakties šypsenos, paprašykmedžių suuošti, tik jie žino tikrus žodžius pasiglemžiau iš lietaus ilgesį ir atnešiau tau – šypsokis, dainuoja gyvi lietaus lašai – o jeigu tau reikiamano akių, išsimaudyk lūdesy, suoškmedžiu, padainuok ilgesį – ateisiu... |
SENTIMENTALUS SONETAS
Aš šviesiaplaukės saulės paprašysiu Tau ryto šviesą dovanoti, Negirdimai nužengt nuo lango Ir parymot, ir padainuot. Akis jai savo atiduosiu Ir vėl regėsiu aš tave, O balsas virpantis išduos tau, Kad aš šalia, kad aš šalia... O tu ramiai ramiai sapnuosi Žalias plačias laukų erdves, Miškinio olą samanotą, Baikščiąsias ežerų laumes – Ir kai nuo rytmečio vėsaus pabusi, Geresnis būsi, geresnis būsi. |
PROTINGAS SONETAS
Išaugo žmonija. Ji puošias, Civilizacijos blizgučiais žaižaruoja, Draugauja su gamta, ją siaubdama – Jukmeilė –malonumai ir kančia. Numetus išaugtuosius drabužius – Mintis, jausmus kadaise taip brangintus Lyg nusidėjėlė kvatojas – Nemato savo pabaigos karčios. Ach ta vaikystė švelniaplaukė Tokia skaidri tikėjimu šventu Subrendo. Gal todėl paikystėm Liūdnas godas aš vadinu – Išsaugoti gerumą,meilę Visatoj – jūsų širdyse. Dar - drąsą. |
SARKASTIŠKAS SONETAS
Šviesa dainuoja už langų Ir sklinda ryto aromatas. Vėlmelo grandines numetus, Neprisiminsiu tų sapnų, Kurie skraidino aukštą viltį Ir gydėman žaizdotą širdį. Apsidairiau. Kaip čia nyku – Paklydau tarp paikųminčių: Esi tik tu. Blyškus šešėlis Neleis sumerktiman akių, Slinks iš paskos lyg šuo pašėlęs Ir kandžiosis nejautrumu. Kaip lemta rytui keisti naktį, Taipman tave per amžių šaukti. |
MIESČIONIŠKAS SONETAS NR.1
Naktis. Suzvimbė telefonas. Išsiridenusi šiaip taip iš lovos Ir antklode pūkuota apsigobus, Ateivio balsą išgirdau. Taip kaip sudužusi banga į krantą Palaidota geltonamsmėly, Taip gniuždo nerimą širdy Trumpai šis balsas suskambėjęs. O neviltis dar blaškosi ant stogo Žinau, visai tai nieko blogo, Pasiblaškys. Pavargs. Užmigs Kaip viesulinga praeitis Ateivio balsas šaukia vis į tolius... Geriau užmigsiu, antklode pūkuota apsigobus. (miegu su lyriniu herojum...) |
MIESČIONIŠKAS SONETAS NR.2
Gūdi naktis atsėlino įmano širdį Ir blaškosi, nerimsta kruvinoji Kančias baisias tedovanoja,- Atdūsiui neleidžia išsiveržt. Ir kūnas suvarpytas tavo juoko kulkų Suvargęs požemiuose tūno Bejėgis laikas neparodys kelio Į išganingųjų troškimų rūmą Užkeikiu saulę, nepavargstančią kasryt Kelt žmones į kasdienius darbus Užkeikiu tylą baikščiąją pamiršt Žiaurius triukšmus, nemielus ausiai Mirties šaukiuosi. Bet diena Man primena, kad aš gyva. |
VERKSMINGAS SONETAS
Vėlmuzika suskambo širdyje, Kaimedžiaimums be lapųmojo, Kai balos tiško ir kvatojo, Nes tu ėjai ėjai šalia. Lietus srovelėmis tekėjo, Staiga nematoma ranka Suspaudė širdį, ir viena Mintis plazdeno pasiklydus: “Bus pabaiga. Bus pabaiga.” Išgirsk ištartąmano žodį – Tik neviltis ištrinsmany Saulėtą siluetą tavo O tu tyli tyli tyli, Šnekiesi su ateitimi... |
SONETAI TAU
Žinojimas sunkia našta Man užgulėmintis, sujaukė protą – Aš neviltį turiu kuprotą Ir negirdžiu tavęs. Aš negirdžiu tavęs. Tiek klaidžiojus pridvokusiom bedugnėm, Numirusi vėl prisikėliau, Kad naują skausmąman įdėtų Ten, kur širdis, likimas pavydus. Nenumaldau nei ašarų, nei riksmo, Ir išprotėjusi naktis Pasiėmėmane už rankos Ir vedė ten, kur ji – viltis – Sustojau. Žiūriu. Pajudėt bijau. Išgirskmane, aš atėjau... |
***
Kai pamačiau žvaigždėtą žvilgsnį Ir blyškų tylinčiųjų lūpų šypsnį, Kaip taisyklingamveido ovale Suvirpo bruožai tobula derme Vėl patikėjaumūs Gamtos galybe, Kuri nematoma ranka Tai skriausdama, tai duodama Nutapo šiampasauliui žmogų naują Užgimęs iš pažadintos tylos, Paveikslas tavo amžinybę pakartos, Ominios džiaugsis ir raudos, Žiūrėdamos į savąjį gentainį Ir aš sustosiu ir grožėsiuos tavimi, Kad vėl gyvenčiau viltimi. |
***
Prakeikiu dieną, kai tavy Išvydau neregėtą šviesą, Kai troškau perskaityt rimty Dar niekad negirdėtą tiesą. Ir nesibaigiančioje sumaišty Aš veltui laukiau tos akimirkos saulėtos, Kai rankos suplasnos sparnais Ir nuskraidins į tolumas žvaigždėtas – Užlietas nenutylančiais harmonijos garsais: Tikėjimu, užuojauta ir pagarba, Išdilo tolumos, tiktai senojimoneta Darmena, kai ji buvo iškalta – Likimas nuožmiai trina veidus ir jausmus – Užmigo akys. Jau nebepabus. |
***
Viltis, gražuolė žaliaplaukė, Pamerkė vieną žalią akį, O kojos šito ir telaukė – Nusinešėmane į valtį – Minčiųmedinę kiairą valtį Likimo vėjas stums bangom Plačion liūdnon troškimų jūron, Beraibuliuojančią keistom spalvom... Viltis, pamerkus žalią akį, Išnyko rytmečio šviesoj, Testoviu prieš medinę arką, Užlietą muzikos jautrios. Kol sklinda šie garsai aplinkui, Sapnuoju atvirom akim... |
***
Žiojėjo praraja ties Tavo rankom pasaulį apkabint – nelengva klijuoji tiltus vienadienių žodžių |
***
žmonės angelų veidais tyli – irmintys skraido nepamatuojamoj erdvėj jų besvorės mintys gula likimų akmenimis ant Tavo antmano ružavo kūno – mes gyvi palaidoti po savo vieninteliu likimu – gyvųjų veidais teka praradimų ir atradimų ašaros žmonės angelų veidais jau antrą (jau trečią) tūkstantmetį žvelgia iš šventyklų skaičiuoja ir guodžia žmones su nuodėmės žyme koks ženklas bus už begalybės? |
***
Suklupo Tavo šypsena – vienatvės slenkstis aukštas išėjo rūškana diena – lietus sugrojo maršą dejavo pamesta naktis ties mėnesienos laužu – šalta ugnis vis skaitė neparašytus laiškus |
***
Plukdo upė vandenį dangaus besikeičiančia spalva nudažytą Tavo žodžiai bespalviai bet kvepia medumi – bitės dūzgė po akacijos medį bitės plušėjo ties baltu gyvu žiedu – upės bangos grojo skaidrią melodiją paklausyk – bus ramu |
***
Paukščiai sparnais laikosi už bejausmės erdvės – plasnoja į visas keturias šalis – pavargę, sulankstę vis jaučia skridimą, sparnų judėjimą ir užmerkę akis iš gražumo, iš liūdnumo, iš ilgesio gieda gimusiems ir tiems, kurie gims, gieda – ir pavasario medis išsprogsta saulėtu rytu – baltutėlaičiai debesys lengvai šoka, baltutėlaičių debesų nepasieksi nepaglostysi mirtinga ranka – tegaliu dovanoti virpančią erdvę – ten yra, tikrai yra durys į amžiną amžinybę. 1989.03.04 |